Remiantis medžiagos gebėjimo įgyti elektronų stiprumu, ją galima suskirstyti į stiprius oksidantus, vidutinio stiprumo oksidantus ir silpnus oksidantus, kad būtų galima apytiksliai apibūdinti jos veikimą redokso reakcijose. Tačiau šios klasifikacijos riba yra neaiški. Kartais riba yra pagrįsta deguonimi (O2/H2O, E∅=1.229V [2]) ir geležies jonais (Fe3+/Fe2+, E∅=0.771V [2]). Rūšys, kurių oksidacinė galia viršija deguonį, yra stiprūs oksidantai, silpnesnės už geležies jonus yra silpni oksidantai, o tarp jų – vidutinio stiprumo oksidantai. Pagal pavojingumo laipsnį jie skirstomi į pirminius ir antrinius oksidantus.
Oksidatoriai pagal cheminę sudėtį skirstomi į neorganinius ir organinius oksidantus. Jie taip pat gali būti suskirstyti į tris kategorijas pagal oksidacijos reakcijai reikalingą terpę:
(1) Rūgštinės terpės oksidatoriai (pvz., vandenilio peroksidas, peracto rūgštis, natrio dichromatas, chromo rūgštis, azoto rūgštis, kalio permanganatas, amonio persulfatas).
(2) Oksidatoriai šarminėje terpėje (pvz., natrio hipochloritas, natrio perkarbonatas, natrio perboratas, kalio perboratas).
(3) Oksidatoriai neutralioje terpėje (pvz., bromas, jodas).
